XX amžiuje žmonija sugebėjo "įveikti" kelių rūšių narkotikus - amžiaus pradžioje priklausomybę nuo morfijaus sugalvojo gydyti kokainu ir heroinu, amžiaus viduryje bandė rasti harmoniją su visuomene ir savimi LSD ir barbitūratų pagalba, šiandien į karo kelią stojo medžiagos, didinančios darbingumą ir kognityvinius gebėjimus.
Tačiau visas kartas galima apibūdinti ne tik "pagrindinio romano", bet ir narkotikų pagalba, todėl įdomu sužinoti, kas buvo anksčiau: ar pirmiausia žmogui kilo noras rasti atsakymus į klausimus, ar šiuos klausimus suformavo tuo metu populiarus narkotikas?
Tačiau visas kartas galima apibūdinti ne tik "pagrindinio romano", bet ir narkotikų pagalba, todėl įdomu sužinoti, kas buvo anksčiau: ar pirmiausia žmogui kilo noras rasti atsakymus į klausimus, ar šiuos klausimus suformavo tuo metu populiarus narkotikas?
Nedaugelio žmonių požiūris į narkotikus pasikeitė taip smarkiai kaip Aldouso Huxley'io. Gimęs 1894 m. aukštesnės klasės anglų šeimoje, Hakslis užfiksavo XX a. pradžios "karą su narkotikais", kai kelerių metų skirtumu buvo uždraustos dvi itin populiarios medžiagos: kokainas, vokiečių farmacijos kompanijos "Merck" pardavinėjamas kaip vaistas nuo priklausomybės morfijui, ir heroinas, vokiečių farmacijos kompanijos "Bayer" pardavinėjamas tuo pačiu tikslu.
Šių draudimų atsiradimo laikas nebuvo atsitiktinis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą politikai ir laikraščiai kėlė isteriją dėl "narkomanų",kurių piktnaudžiavimas kokainu, heroinu ir amfetaminu neva įrodo, kad jie buvo "pavergti vokiečių išradimo", kaip pažymima Tomo Metzerio knygoje The Birth of Heroin and the Demonization of the Dope Fiend (1998 m.).
Tarpukariu eugenika klestėjo tiek dėl Adolfo Hitlerio, tiek dėl vyresniojo Hakslio brolio Džuliano, pirmojo UNESCO direktoriaus ir žinomo eugenikos propaguotojo. Aldousas Huxley įsivaizdavo, kas nutiktų, jei valdžia naudotų narkotikus kaip negarbingą valstybės kontrolės priemonę.
Romane " Puikus naujas pasaulis" (Brave New World, 1932) išgalvotas narkotikas soma buvo duodamas masėms, kad išlaikytų jas tylaus džiaugsmo ir pasitenkinimo būsenoje ("Visi krikščionybės ir alkoholio privalumai - ir nė vieno jų trūkumo", - rašė Hakslis); taip pat yra keletas nuorodų į meskaliną (romano sukūrimo metu rašytojo neišbandytą ir aiškiai jo nepatvirtintą), dėl kurio knygos herojė Linda tampa kvaila ir linkusi į pykinimą.
"Mainais už atimtą laisvę diktatoriški ateities režimai suteiks žmonėms chemiškai sukeltą laimę, kuri subjektyviu lygmeniu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Laimės siekimas yra tradicinė žmogaus teisė. Deja, laimės siekis atrodo nesuderinamas su kita žmogaus teise - teise į laisvę ", - rašė Hakslis laikraštyje "The Saturday Evening Post".
Hakslio jaunystės laikais kietųjų narkotikų klausimas buvo neatsiejamas nuo politikos, o pasisakymas už kokainą ar heroiną politikų ir populiarių laikraščių buvo laikomas kone nacistinės Vokietijos palaikymu.
"Mainais už atimtą laisvę diktatoriški ateities režimai suteiks žmonėms chemiškai sukeltą laimę, kuri subjektyviu lygmeniu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Laimės siekimas yra tradicinė žmogaus teisė. Deja, laimės siekis atrodo nesuderinamas su kita žmogaus teise - teise į laisvę ", - rašė Hakslis laikraštyje "The Saturday Evening Post".
Hakslio jaunystės laikais kietųjų narkotikų klausimas buvo neatsiejamas nuo politikos, o pasisakymas už kokainą ar heroiną politikų ir populiarių laikraščių buvo laikomas kone nacistinės Vokietijos palaikymu.
Tačiau 1955 m. Kalėdų išvakarėse - praėjus 23 metams po romano "Puikus naujas pasaulis" išleidimo - Hakslis išgėrė pirmąją LSD dozę, ir viskas pasikeitė. Jis buvo ekstazėje. ši patirtis įkvėpė jo esė "Dangus ir pragaras" (1956 m.), jis supažindino su šiuo narkotiku Timothy Leary, kuris atvirai gynė ir propagavo psichiką veikiančių medžiagų terapinę naudą. Ilgainiui Hakslis prisijungė prie Leary hipių politikos - ideologiškai priešinosi Ričardo Niksono prezidentinei kampanijai ir Vietnamo karui - daugiausia dėl savo teigiamos patirties, susijusios su tokiomis medžiagomis.
Knygos "Sala" (1962 m.) veikėjai gyvena utopijoje (o ne distopijoje, pristatytoje knygoje " Puikus naujas pasaulis") ir pasiekia taiką bei harmoniją vartodami psichoaktyviąsias medžiagas. Filme "Puikus naujas pasaulis" narkotikai naudojami kaip politinės kontrolės priemonė; priešingai, "Saloje" jie veikia kaip vaistas.
Kuo galima paaiškinti Hakslio nuomonės pasikeitimą, kai narkotikai tampa ne diktatoriškos kontrolės priemone, o būdu išvengti politinio ir kultūrinio spaudimo? Iš tiesų, žvelgiant plačiau, kodėl vienu metu narkotikai buvo visuotinai niekinami, o kitu - intelektualų giriami?
Knygos "Sala" (1962 m.) veikėjai gyvena utopijoje (o ne distopijoje, pristatytoje knygoje " Puikus naujas pasaulis") ir pasiekia taiką bei harmoniją vartodami psichoaktyviąsias medžiagas. Filme "Puikus naujas pasaulis" narkotikai naudojami kaip politinės kontrolės priemonė; priešingai, "Saloje" jie veikia kaip vaistas.
Kuo galima paaiškinti Hakslio nuomonės pasikeitimą, kai narkotikai tampa ne diktatoriškos kontrolės priemone, o būdu išvengti politinio ir kultūrinio spaudimo? Iš tiesų, žvelgiant plačiau, kodėl vienu metu narkotikai buvo visuotinai niekinami, o kitu - intelektualų giriami?
Ar nepastebėjote maždaug dešimtmetį trunkančio tam tikrų narkotikų, kurie beveik išnyksta, o po metų vėl atsiranda (pvz., kokainas), populiarumo augimo? Be kita ko, kaip narkotikai ištrynė arba, atvirkščiai, sukūrė kultūrines ribas? Atsakymai į šiuos klausimus nuspalvina beveik visą šiuolaikinę istoriją.
Narkotikų vartojimas turi trumpą veiksmingumo langą kultūroms, kuriose gyvename. per pastarąjį šimtmetį tam tikrų narkotikų populiarumas svyravo: XX a. dvidešimtajame ir trisdešimtajame dešimtmetyje buvo populiarus kokainas ir heroinas, penktajame ir šeštajame dešimtmetyje juos pakeitė LSD ir barbitūratai, aštuntajame dešimtmetyje vėl ekstazis ir kokainas, o šiandien - produktyvumą ir kognityvines funkcijas gerinančios medžiagos, tokios kaip adderalas ir modafinilas, bei rimtesni jų dariniai. Jei seksime Hakslio minčių eiga, narkotikai, kuriuos vartojame tam tikrais laikotarpiais, gali būti labai susiję su kultūros epocha. mes vartojame ir išrandame narkotikus, kurie atitinka kultūros poreikius.
Narkotikų vartojimas turi trumpą veiksmingumo langą kultūroms, kuriose gyvename. per pastarąjį šimtmetį tam tikrų narkotikų populiarumas svyravo: XX a. dvidešimtajame ir trisdešimtajame dešimtmetyje buvo populiarus kokainas ir heroinas, penktajame ir šeštajame dešimtmetyje juos pakeitė LSD ir barbitūratai, aštuntajame dešimtmetyje vėl ekstazis ir kokainas, o šiandien - produktyvumą ir kognityvines funkcijas gerinančios medžiagos, tokios kaip adderalas ir modafinilas, bei rimtesni jų dariniai. Jei seksime Hakslio minčių eiga, narkotikai, kuriuos vartojame tam tikrais laikotarpiais, gali būti labai susiję su kultūros epocha. mes vartojame ir išrandame narkotikus, kurie atitinka kultūros poreikius.
Narkotikai, kurie per praėjusį šimtmetį formavo mūsų kultūrą, kartu padeda mums suprasti, ko kiekviena karta labiausiai troško ir ko jai labiausiai trūko. Taigi dabartiniai narkotikai sprendžia kultūrinį klausimą, reikalaujantį atsakymo, nesvarbu, ar tai būtų transcendentinės dvasinės patirties, produktyvumo, linksmybių, išskirtinumo jausmo, ar laisvės troškimas. Šia prasme narkotikai, kuriuos vartojame, veikia kaip mūsų giliausių troškimų, netobulumų, svarbiausių jausmų, kurie kuria kultūrą, kurioje gyvename, atspindys.
.Kad būtų aišku: šiame istoriniame tyrime pirmiausia kalbama apie psichoaktyviąsias medžiagas, įskaitant LSD, kokainą, heroiną, ekstazį, barbitūratus, vaistus nuo nerimo, opiatus, Adderalą ir panašius preparatus, bet ne priešuždegiminius vaistus, tokius kaip ibuprofenas, ar skausmą malšinančius vaistus, tokius kaip paracetamolis.Pastarieji narkotikai nėra protą keičiančios medžiagos, todėl šiame straipsnyje jie nevaidina pagrindinio vaidmens.
Aptariamos medžiagos taip pat paliečia teisės (tačiau tabuizuotas medžiagos pobūdis pats savaime netrukdo jai užimti centrinę vietą tam tikrame kultūriniame momente) ir klasės (medžiaga, kurią vartoja žemesnės socialinės klasės atstovai, yra ne mažiau kultūriškai svarbi nei medžiagos, kurioms pirmenybę teikia aukštesnės klasės atstovai, nors pastarieji yra geriau apibūdinami ir retrospektyviai vertinami kaip turintys "didesnę kultūrinę reikšmę") ribas. Galiausiai aptariama medžiagų kategorija apima terapinį, medicininį ir rekreacinį vartojimą.
Norint suprasti, kaip atsiranda ir išpopuliarėja narkotikai, atitinkantys to meto kultūrą, paimkime, pavyzdžiui, kokainą. Plačiai prieinamas pačioje XX a. pradžioje, 1920 m. Didžiojoje Britanijoje, o po dvejų metų ir Jungtinėse Valstijose, kokainas buvo įteisintas kaip laisvai platinamas.
"Didžiulis kokaino populiarumas XIX a. pabaigoje buvo susijęs su jo "stipriu euforizuojančiu poveikiu". Kokainas skatino pasipriešinimo Viktorijos laikų normoms, griežtam etiketui kultūrą, padėdamas žmonėms atlikti "be pasekmių" vos prasidėjusios moderniosios epochos, socialdemokratinio judėjimo iškilimo"
- sako Stuartas Waltonas, "apsvaigimo teoretikas" ir knygos "Out of It: A Cultural History of Intoxication" (2001 m.) autorius.
Po to, kai nugalėjo Viktorijos laikų moralizmas, išpopuliarėjo socialinis libertarizmas, o po Antrojo pasaulinio karo smarkiai padaugėjo antiklerikalizmo šalininkų, Amerika ir Europa pamiršo apie kokainą. Žinoma, iki aštuntojo dešimtmečio, kai kokaino prireikė sprendžiant naujas kultūrines problemas. Waltonas tai paaiškino taip: "Jo sugrįžimas devintajame dešimtmetyje buvo grindžiamas visiškai priešinga socialine tendencija: visišku pasidavimu finansinio kapitalo ir prekybos akcijomis reikalavimams, kurie išryškino verslininkų egoizmo atgimimą Reigano ir Thatcher eros laikais".
.
Kitas pavyzdys, kaip narkotikas tapo atsakymu į kultūrinį klausimą (arba problemą), susijęs su Amerikos priemiesčių moterimis, kurios XX a. šeštajame dešimtmetyje tapo priklausomos nuo barbitūratų. Ši gyventojų dalis gyveno niūriomis ir slegiančiomis sąlygomis, kurios dabar žinomos dėl smerkiančių Richardo Yateso ir Betty Friedan knygų.
Kaip rašė B. Friedan knygoje "Moteriškumo paslaptis" (1963 m.), iš šių moterų buvo tikimasi, kad jos neturės "jokių pomėgių už namų ribų" ir "save realizuos per pasyvumą sekse, vyrų pranašumą ir motiniškos meilės globą". Nusivylusios, prislėgtos ir nervingos, jos nuskausmino savo pojūčius barbitūratais, kad prisitaikytų prie normų, kurioms dar negalėjo pasipriešinti.
Jacqueline Susann romane "Lėlių slėnis" (Valley of the Dolls, 1966) trys pagrindinės veikėjos tapo pavojingai priklausomos nuo stimuliatorių, depresantų ir migdomųjų vaistų - savo "lėlių" - kad susidorotų su asmeniniais sprendimais ir ypač su sociokultūriniais rėmais.
Tačiau receptinių vaistų teikiama išeitis nebuvo panacėja. Kai medžiagos negalėjo lengvai išspręsti to laikotarpio kultūrinių problemų (pavyzdžiui, padėti amerikietėms pabėgti nuo paralyžiuojančios tuštumos, dažno jų gyvenimo elemento), dažnai buvo galima rinktis alternatyvias medžiagas, dažnai iš pažiūros nesusijusias su esama situacija.
- sako Stuartas Waltonas, "apsvaigimo teoretikas" ir knygos "Out of It: A Cultural History of Intoxication" (2001 m.) autorius.
Po to, kai nugalėjo Viktorijos laikų moralizmas, išpopuliarėjo socialinis libertarizmas, o po Antrojo pasaulinio karo smarkiai padaugėjo antiklerikalizmo šalininkų, Amerika ir Europa pamiršo apie kokainą. Žinoma, iki aštuntojo dešimtmečio, kai kokaino prireikė sprendžiant naujas kultūrines problemas. Waltonas tai paaiškino taip: "Jo sugrįžimas devintajame dešimtmetyje buvo grindžiamas visiškai priešinga socialine tendencija: visišku pasidavimu finansinio kapitalo ir prekybos akcijomis reikalavimams, kurie išryškino verslininkų egoizmo atgimimą Reigano ir Thatcher eros laikais".
.
Kitas pavyzdys, kaip narkotikas tapo atsakymu į kultūrinį klausimą (arba problemą), susijęs su Amerikos priemiesčių moterimis, kurios XX a. šeštajame dešimtmetyje tapo priklausomos nuo barbitūratų. Ši gyventojų dalis gyveno niūriomis ir slegiančiomis sąlygomis, kurios dabar žinomos dėl smerkiančių Richardo Yateso ir Betty Friedan knygų.
Kaip rašė B. Friedan knygoje "Moteriškumo paslaptis" (1963 m.), iš šių moterų buvo tikimasi, kad jos neturės "jokių pomėgių už namų ribų" ir "save realizuos per pasyvumą sekse, vyrų pranašumą ir motiniškos meilės globą". Nusivylusios, prislėgtos ir nervingos, jos nuskausmino savo pojūčius barbitūratais, kad prisitaikytų prie normų, kurioms dar negalėjo pasipriešinti.
Jacqueline Susann romane "Lėlių slėnis" (Valley of the Dolls, 1966) trys pagrindinės veikėjos tapo pavojingai priklausomos nuo stimuliatorių, depresantų ir migdomųjų vaistų - savo "lėlių" - kad susidorotų su asmeniniais sprendimais ir ypač su sociokultūriniais rėmais.
Tačiau receptinių vaistų teikiama išeitis nebuvo panacėja. Kai medžiagos negalėjo lengvai išspręsti to laikotarpio kultūrinių problemų (pavyzdžiui, padėti amerikietėms pabėgti nuo paralyžiuojančios tuštumos, dažno jų gyvenimo elemento), dažnai buvo galima rinktis alternatyvias medžiagas, dažnai iš pažiūros nesusijusias su esama situacija.
Judy Balaban pradėjo vartoti LSD prižiūrima gydytojo šeštajame dešimtmetyje, kai jai dar nebuvo nė trisdešimties. Jos gyvenimas atrodė tobulas: turtingo ir gerbiamo "Paramount Pictures" prezidento Barnio Balabano dukra, dviejų dukterų motina ir didžiulio namo Los Andžele savininkė, sėkmingo kino agento, atstovavusio ir draugavusio su Marlonu Brando, Gregory Pecku ir Marilyn Monroe, žmona.Ji laikė Grace Kelly artima drauge ir buvo jos karališkųjų vestuvių Monake pamergė.
Kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, gyvenimas jai neteikė beveik jokio malonumo. Jos privilegijuoti draugai jautėsi taip pat. Polly Bergen, Linda Lawson, Marion Marshall - aktorės, ištekėjusios už garsių kino režisierių ir agentų, - skundėsi panašiu visuotiniu nepasitenkinimu gyvenimu.
Turėdamos ribotas savirealizacijos galimybes, akivaizdžius visuomenės reikalavimus ir niūrias perspektyvas gyventi nuo antidepresantų, Balaban, Bergen, Lawson ir Marshall pradėjo terapiją, vartodamos LSD. Bergenas 2010 m. duodamas interviu žurnalui "Vanity Fair" dalijosi su Balabanu: "Norėjau būti asmeniu, o ne įvaizdžiu".
Kaip rašė Balabanas, LSD suteikė "galimybę valdyti stebuklingą lazdelę". Tai buvo veiksmingesnis atsakas į šiuolaikybės problemas nei antidepresantai. Daugelis Balabano amžininkų, atsidūrusių kultūrinėje atskirtyje, jautėsi taip pat: Yra žinoma, kad 1950-1965 m. 40 000 žmonių buvo gydomi LSD. Tai buvo teisėta, bet nereglamentuota, ir beveik visi, kurie išbandė šį metodą, tvirtino, kad jis buvo veiksmingas.
LSD tenkino ne tik priemiesčių namų šeimininkių, bet ir homoseksualių bei savo orientacija neužtikrintų vyrų poreikius.Aktorius Karis Grantas (Cary Grant), kelerius metus gyvenęs su žaviuoju Randolfu Skotu (Randolph Scott) ir maždaug po penkerius metus buvęs penkių skirtingų moterų vyru (daugiausia gyvenant su Skotu), taip pat rado išsigelbėjimą gydydamasis LSD.
Granto aktoriaus karjera būtų buvusi sužlugdyta, jei jis būtų tapęs atviru homoseksualistu; kaip ir daugelis minėtų to meto namų šeimininkių, jis suprato, kad LSD suteikė taip reikalingą išeitį, savotišką seksualinio potraukio kančių sublimaciją. "Norėjau išsilaisvinti iš savo apsimetinėjimo", - šiek tiek užslėptai dalijosi jis viename 1959 m. interviu. Dalyvavęs daugiau nei dešimtyje LSD terapijos seansų pas savo psichiatrą, Grantas prisipažino: "Pagaliau beveik pasiekiau laimę".
Šiuolaikinėje kultūroje bene svarbiausias poreikis, į kurį reaguoja narkotikai, yra koncentracijos ir produktyvumo problemos, kylančios dėl šiuolaikinės "dėmesio ekonomikos", kaip ją apibrėžė Nobelio premijos laureatas ekonomistas Alexanderis Simonas.
. Modafinilio, sukurto narkolepsijai gydyti, vartojimas, siekiant mažiau miegoti ir ilgiau dirbti, ir piktnaudžiavimas kitais paplitusiais vaistais nuo dėmesio trūkumo, tokiais kaip "Adderall" ir "Ritalin", dėl panašių priežasčių atspindi bandymą reaguoti į šiuos kultūrinius poreikius. Jų vartojimas yra plačiai paplitęs.
2008 m. žurnalo "Nature" atliktoje apklausoje vienas iš penkių respondentų teigė, kad kada nors gyvenime yra bandęs kognityvinius gebėjimus gerinančių vaistų.Remiantis 2015 m. "The Tab" atlikta neoficialia apklausa, didžiausi vartojimo rodikliai yra geriausiose akademinėse institucijose: Oksfordo universiteto studentai šiuos vaistus vartoja dažniau nei bet kurio kito Jungtinės Karalystės universiteto studentai.
Šie kognityvinius gebėjimus gerinantys vaistai padeda "užmaskuoti darbo banalumą dviem būdais. Jie sukelia vartotojui ypatingo susijaudinimo būseną ir kartu įtikina jį, kad pakilimą sukelia darbo sėkmė ", - aiškina Waltonas.
Kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, gyvenimas jai neteikė beveik jokio malonumo. Jos privilegijuoti draugai jautėsi taip pat. Polly Bergen, Linda Lawson, Marion Marshall - aktorės, ištekėjusios už garsių kino režisierių ir agentų, - skundėsi panašiu visuotiniu nepasitenkinimu gyvenimu.
Turėdamos ribotas savirealizacijos galimybes, akivaizdžius visuomenės reikalavimus ir niūrias perspektyvas gyventi nuo antidepresantų, Balaban, Bergen, Lawson ir Marshall pradėjo terapiją, vartodamos LSD. Bergenas 2010 m. duodamas interviu žurnalui "Vanity Fair" dalijosi su Balabanu: "Norėjau būti asmeniu, o ne įvaizdžiu".
Kaip rašė Balabanas, LSD suteikė "galimybę valdyti stebuklingą lazdelę". Tai buvo veiksmingesnis atsakas į šiuolaikybės problemas nei antidepresantai. Daugelis Balabano amžininkų, atsidūrusių kultūrinėje atskirtyje, jautėsi taip pat: Yra žinoma, kad 1950-1965 m. 40 000 žmonių buvo gydomi LSD. Tai buvo teisėta, bet nereglamentuota, ir beveik visi, kurie išbandė šį metodą, tvirtino, kad jis buvo veiksmingas.
LSD tenkino ne tik priemiesčių namų šeimininkių, bet ir homoseksualių bei savo orientacija neužtikrintų vyrų poreikius.Aktorius Karis Grantas (Cary Grant), kelerius metus gyvenęs su žaviuoju Randolfu Skotu (Randolph Scott) ir maždaug po penkerius metus buvęs penkių skirtingų moterų vyru (daugiausia gyvenant su Skotu), taip pat rado išsigelbėjimą gydydamasis LSD.
Granto aktoriaus karjera būtų buvusi sužlugdyta, jei jis būtų tapęs atviru homoseksualistu; kaip ir daugelis minėtų to meto namų šeimininkių, jis suprato, kad LSD suteikė taip reikalingą išeitį, savotišką seksualinio potraukio kančių sublimaciją. "Norėjau išsilaisvinti iš savo apsimetinėjimo", - šiek tiek užslėptai dalijosi jis viename 1959 m. interviu. Dalyvavęs daugiau nei dešimtyje LSD terapijos seansų pas savo psichiatrą, Grantas prisipažino: "Pagaliau beveik pasiekiau laimę".
Šiuolaikinėje kultūroje bene svarbiausias poreikis, į kurį reaguoja narkotikai, yra koncentracijos ir produktyvumo problemos, kylančios dėl šiuolaikinės "dėmesio ekonomikos", kaip ją apibrėžė Nobelio premijos laureatas ekonomistas Alexanderis Simonas.
. Modafinilio, sukurto narkolepsijai gydyti, vartojimas, siekiant mažiau miegoti ir ilgiau dirbti, ir piktnaudžiavimas kitais paplitusiais vaistais nuo dėmesio trūkumo, tokiais kaip "Adderall" ir "Ritalin", dėl panašių priežasčių atspindi bandymą reaguoti į šiuos kultūrinius poreikius. Jų vartojimas yra plačiai paplitęs.
2008 m. žurnalo "Nature" atliktoje apklausoje vienas iš penkių respondentų teigė, kad kada nors gyvenime yra bandęs kognityvinius gebėjimus gerinančių vaistų.Remiantis 2015 m. "The Tab" atlikta neoficialia apklausa, didžiausi vartojimo rodikliai yra geriausiose akademinėse institucijose: Oksfordo universiteto studentai šiuos vaistus vartoja dažniau nei bet kurio kito Jungtinės Karalystės universiteto studentai.
Šie kognityvinius gebėjimus gerinantys vaistai padeda "užmaskuoti darbo banalumą dviem būdais. Jie sukelia vartotojui ypatingo susijaudinimo būseną ir kartu įtikina jį, kad pakilimą sukelia darbo sėkmė ", - aiškina Waltonas.
Šia prasme šiandien populiarūs narkotikai ne tik padeda žmonėms dirbti ir daro juos produktyvesnius, bet ir leidžia jiems savo savigarbą ir laimę vis labiau priklausyti nuo darbo, sustiprina jo svarbą ir pateisina jų laiką bei pastangas. Šie narkotikai atsiliepia į kultūrinį didesnio našumo ir produktyvumo poreikį ne tik leisdami vartotojams geriau susikaupti ir mažiau miegoti, bet ir suteikdami jiems priežasčių didžiuotis savimi.
Apverstinė kultūrinio produktyvumo imperatyvo pusė atsispindi didesnio patogumo ir lengvesnio atsipalaidavimo kasdieniame gyvenime paklausoje (prisiminkime "Uber", "Deliveroo" ir kt.) - norą, kurį tenkina abejotino veiksmingumo pseudodrugai, tokie kaip "binauraliniai ritmai" ir kiti kūrybą keičiantys garsai bei "narkotikai", lengvai randami internete (binauralinių ritmų atveju galima klausytis melodijų, kurios neva klausytoją perkelia į "neįprastą sąmonės būseną").
Tačiau jei šiuolaikiniai narkotikai labiausiai atitinka kultūrinius dėmesio ekonomikos reikalavimus - susikaupimo, produktyvumo, atsipalaidavimo, patogumo - jie lygiai taip pat keičia supratimą apie tai, ką reiškia būti savimi.
Pirmiausia tai, kaip dabar vartojame narkotikus, rodo, kad keičiasi mūsų supratimas apie save. Vadinamosios "stebuklingos tabletės", vartojamos ribotą laiką arba vienkartinai konkrečioms problemoms spręsti, užleido vietą "nuolatiniams vaistams", tokiems kaip antidepresantai ir tabletės nuo nerimo, kuriuos reikia vartoti nuolat.
"Tai reikšmingas pokytis, palyginti su senuoju modeliu. Anksčiau būdavo: "Aš esu Henris, aš kažkuo sergu. Tabletė padės man vėl tapti Henriku, o paskui aš jos nebevartoju". Dabar yra taip: "Aš esu Henris tik tada, kai geriu tabletes". Jei pažvelgtume į 1980, 2000 ir dabartinius metus, žmonių, vartojančių šiuos vaistus, dalis vis didėja ir didėja ", - sako Colesas.
Apverstinė kultūrinio produktyvumo imperatyvo pusė atsispindi didesnio patogumo ir lengvesnio atsipalaidavimo kasdieniame gyvenime paklausoje (prisiminkime "Uber", "Deliveroo" ir kt.) - norą, kurį tenkina abejotino veiksmingumo pseudodrugai, tokie kaip "binauraliniai ritmai" ir kiti kūrybą keičiantys garsai bei "narkotikai", lengvai randami internete (binauralinių ritmų atveju galima klausytis melodijų, kurios neva klausytoją perkelia į "neįprastą sąmonės būseną").
Tačiau jei šiuolaikiniai narkotikai labiausiai atitinka kultūrinius dėmesio ekonomikos reikalavimus - susikaupimo, produktyvumo, atsipalaidavimo, patogumo - jie lygiai taip pat keičia supratimą apie tai, ką reiškia būti savimi.
Pirmiausia tai, kaip dabar vartojame narkotikus, rodo, kad keičiasi mūsų supratimas apie save. Vadinamosios "stebuklingos tabletės", vartojamos ribotą laiką arba vienkartinai konkrečioms problemoms spręsti, užleido vietą "nuolatiniams vaistams", tokiems kaip antidepresantai ir tabletės nuo nerimo, kuriuos reikia vartoti nuolat.
"Tai reikšmingas pokytis, palyginti su senuoju modeliu. Anksčiau būdavo: "Aš esu Henris, aš kažkuo sergu. Tabletė padės man vėl tapti Henriku, o paskui aš jos nebevartoju". Dabar yra taip: "Aš esu Henris tik tada, kai geriu tabletes". Jei pažvelgtume į 1980, 2000 ir dabartinius metus, žmonių, vartojančių šiuos vaistus, dalis vis didėja ir didėja ", - sako Colesas.
Ar gali būti, kad nuolatiniai narkotikai yra pirmas narkotikų vartojimo žingsnis siekiant postžmogiškos būsenos? Nors jie iš esmės nepakeičia to, kas esame, tačiau, kaip supranta kiekvienas, kasdien geriantis antidepresantus ir kitus neurologinius vaistus, svarbiausi mūsų pojūčiai tarsi ima slopti ir drumstis. Būti savimi - tai būti su tabletėmis. Medžiagų ateitis gali eiti šiuo keliu.
Čia verta atsigręžti atgal. Praėjusiame šimtmetyje tarp kultūros ir narkotikų buvo glaudus ryšys, sąveika, kuri rodė kultūrines kryptis, kuriomis žmonės norėjo judėti - maištas, paklusnumas arba visiškas pabėgimas nuo visų sistemų ir apribojimų.
Atidus žvilgsnis į tai, ko norime iš šiandieninių ir rytdienos narkotikų, leidžia suprasti kultūrines problemas, kurias norime spręsti. "Tradicinis modelis, kai narkotikas aktyviai ką nors pasiekia su pasyviu vartotoju. Labai tikėtina, kad jį pakeis medžiagos, leidžiančios vartotojui būti kažkuo visiškai kitu ", - sako J. Waltonas.
Žinoma, galimybė narkotikais visiškai pabėgti nuo savęs vienokia ar kitokia forma materializuosis per palyginti trumpą laiką, ir mes pamatysime naujus kultūrinius klausimus, į kuriuos galimai atsakys ir kuriuos kels patys narkotikai.
Praėjusio šimtmečio narkotikų vartojimo dėsningumai leidžia mums stebėtinai tiksliai pažvelgti į plačius kultūros istorijos sluoksnius, kuriuose visi, pradedant Volstrito bankininkais ir nuskriaustomis namų šeimininkėmis, baigiant studentais ir rašytojais, vartoja narkotikus, atspindinčius jų troškimus ir atitinkančius jų kultūrinius poreikius. Tačiau narkotikai visada atspindėjo paprastesnę ir pastovesnę tiesą.
Kartais norėjome pabėgti nuo savęs, kartais nuo visuomenės, kartais nuo nuobodulio ar skurdo, bet visada norėjome pabėgti. Praeityje šis troškimas buvo laikinas: įkrauti baterijas, rasti prieglobstį nuo gyvenimo rūpesčių ir reikalavimų. Tačiau pastaruoju metu narkotikų vartojimas ėmė reikšti ilgalaikio egzistencinio pabėgimo troškimą, o šis troškimas pavojingai ribojasi su savidestrukcija.
Čia verta atsigręžti atgal. Praėjusiame šimtmetyje tarp kultūros ir narkotikų buvo glaudus ryšys, sąveika, kuri rodė kultūrines kryptis, kuriomis žmonės norėjo judėti - maištas, paklusnumas arba visiškas pabėgimas nuo visų sistemų ir apribojimų.
Atidus žvilgsnis į tai, ko norime iš šiandieninių ir rytdienos narkotikų, leidžia suprasti kultūrines problemas, kurias norime spręsti. "Tradicinis modelis, kai narkotikas aktyviai ką nors pasiekia su pasyviu vartotoju. Labai tikėtina, kad jį pakeis medžiagos, leidžiančios vartotojui būti kažkuo visiškai kitu ", - sako J. Waltonas.
Žinoma, galimybė narkotikais visiškai pabėgti nuo savęs vienokia ar kitokia forma materializuosis per palyginti trumpą laiką, ir mes pamatysime naujus kultūrinius klausimus, į kuriuos galimai atsakys ir kuriuos kels patys narkotikai.
Praėjusio šimtmečio narkotikų vartojimo dėsningumai leidžia mums stebėtinai tiksliai pažvelgti į plačius kultūros istorijos sluoksnius, kuriuose visi, pradedant Volstrito bankininkais ir nuskriaustomis namų šeimininkėmis, baigiant studentais ir rašytojais, vartoja narkotikus, atspindinčius jų troškimus ir atitinkančius jų kultūrinius poreikius. Tačiau narkotikai visada atspindėjo paprastesnę ir pastovesnę tiesą.
Kartais norėjome pabėgti nuo savęs, kartais nuo visuomenės, kartais nuo nuobodulio ar skurdo, bet visada norėjome pabėgti. Praeityje šis troškimas buvo laikinas: įkrauti baterijas, rasti prieglobstį nuo gyvenimo rūpesčių ir reikalavimų. Tačiau pastaruoju metu narkotikų vartojimas ėmė reikšti ilgalaikio egzistencinio pabėgimo troškimą, o šis troškimas pavojingai ribojasi su savidestrukcija.